Polinezijos salos

Polinezijos pavadinimas apima daugiau nei tūkstantį Ramiajame vandenyne išsidėsčiusių salų. Ant smėlėtų paplūdimių glaudžiasi 8 gentys, puoselėjančios tik joms būdingas tradicijas. Nors tautos itin skirtingos, jų kultūrą vienija ypatingos tatuiruotės – geometrines figūras primenantys polinezietiški kūno piešiniai.

Iš polineziečių kūno piešinių galima perskaityti visą gyvenimo istoriją. Prieš kelis šimtmečius salų gyventojams alkūnę išmargindavo vos gimus – iki tol mama neturėdavo teisės rūpintis naujagimiu. Laikui bėgant ir kiti svarbiausi įvykiai simboliais nuguldavo ant nugaros ir rankų. Kol mes, norėdami nustatyti šeimyninę padėtį, žvalgomės vestuvinio žiedo, Polinezijos gyventojai įžadus amžiams įspaudžia ant pečių. Būtent tatuiruočių kalba yra tai, kas sieja Ramiajame vandenyne išsibarsčiusių salelių gyventojus į vieną kultūrinę šeimą. Kūno žymėjimas yra Polinezijos kultūros šventa ceremonija. Tatuiruotes ir jų vietą ant kūno lėmė genealogija, padėtis visuomenėje ir asmeniniai pasiekimai. Pagal Maorių kultūrą, visi aukšto rango žmonės čia buvo tatuiruoti, o netatuiruoti buvo laikyti žemo socialinio sluoksnio. Tatuiruotė buvo būdas teikti informaciją apie jo savininką, tai lyg savotiška vizitinė kortelė. Taip pat tai tradicinis metodas atnešti jėgų, dvasinę galią ir apsaugą. Polineziečiai jas naudojo kaip charakterio, pozicijos ir hierarchijos ženklą. Polinezijos tauta tiki, kad asmens dvasinė galia rodoma per tatuiruotę. Beveik kiekvienas polinezietis senovėje turėjo tatuiruotę. Atskirų salų grupės ar net atskiros salos turėjo unikalų dizainą, taigi, remiantis tatuiruotėmis buvo galima nustatyti asmens kilmę.

Norintiems paženklinti kūną tekdavo nemažai iškęsti. Skausmingos procedūros metu „klientui“ išlaikyti prireikdavo net poros pagalbininkų. Tuometinius įrankius, greičiau primenančius kauptuką, nei instrumentus odai marginti, gamindavo iš kaulų ar vėžio kiauto. Tiesa, XX amžiuje tokie įnagiai buvo uždrausti dėl sunkumų juos dezinfekuojant. Piešiniai turėjo ypatingą reikšmę, tad prieš gulant po tufuga vadinamo meistro ranka laukdavo ilgas apsivalymo laikotarpis – vyrai turėdavo susilaikyti nuo bet kokio kontakto su dailiąja lytimi.

Įvaldžiusieji tatuiruočių meną buvo itin gerbiami. Polineziečiai tikėjo, jog šis amatas išmoktas iš Dievo sūnų. Pagrindinių simbolių prasmė: driežai šioje kultūroje reiškia dieviškąją jėgą ir atgimimą. Saulės ornamentais puošiasi norėdami įgyti lyderio savybių, o pritrūkusiems drąsos – ryklio dantimis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s