Taivanas

Paivanų žmonės

Pirmieji rašytiniai šaltiniai kuriuose yra minimi Taivano tatuiravimo papročiai datuoja septintą amžių prieš mūsų erą. Nors duomenų apie tai yra nedaug, yra manoma, kad tatuiravimo tradicijos Taivane atsiado tuo pačiu laikmečiu kaip ir Hainane. Tarp daugumos Taivano genčių buvo įprasta atskirti nukauto priešo galvą nuo kūno. Vietinių galvažudžių aukomis dažniausiai tapdavo Hanų kolonistai, nes vietiniai juos laikė savo priešais. Galvažudžių tatuiruotėse buvo plačiai naudojami abstraktūs gyvačių motyvai. Viena iš šių gyvačių šimtažingsnė angis. Vietiniai tikėjo, kad ji yra gyvybės dvasia, aukščiausia iš visų dvasių ir yra Paivanų (Taivane gyvenanti gentis) sargas. Tarp Taivano galvų medžiotojų buvo paplitusios ir antropomorfinės, žmogaus pavidalo tatuiruotės, kurios simbolizuodavo nukautus priešus (Krutak 2009). Taivaniečiai tikėjo, kad jų protėvių dvasios gyveno jų peiliuose, skirtuose atskirti priešų galvas nuo jų kūnų. Šie peiliai gentyje buvo perduodami iš kartos į kartą. Paivanai nevisada tatuiruodavosi po priešų nukirsdinimo. Kariams, kuriems pasisekdavo nugalėti priešus, būdavo įteikiamos specialios kepurės, nuaustos genties moterų. Vyrai ir moterys odą margino skirtingomis žymėmis, pagal savo socialinį statusą.

Tatuiruotes paprastai būdavo „dėvimos“ Paivanų diduomenės kaip privilegija, tačiau nekilmingi žmonės galėdavo „įsigyti“ teisę tatuiruotis gavę leidimą iš savo gyvenvietės vadovo (Krutak 2007). Taivane tatuiruočių meistrės, kaip ir Hainane dažniausiai buvo moterys, kurios savo profesiją paveldėdavo per šeimos liniją. Kiekvienoje gyvenvietėje buvo po vieną ar du tatuiruočių meistres, kurios priklausė aristokratų giminei ir taip pat buvo šamanės (kitaip nei Li tautoje kurioje šamanai buvo vyrai). Paivanų tatuiruotojai imdavo mokestį už tatuiruotes, išskyrus tuos atvejus, kai būdavo tatuiruojami genties vado šeimos nariai. Kaina priklausė nuo rašto sudėtingumo ir pasirinkto dizaino. Vyro krūtinės, nugaros ir rankų tatuiravimas kainavo vieną kiaulę, du geležies grėblius, keturis juosmens peilius, kirvį, vieną audeklo ritinį, porcelianinį dubenį ir butelį vyno (Krutak 2009).  Paivanų tatuiravimo meistrai naudojo bambuko plaušus arba žolės stiebus kaip liniuotes, peilio nugarėlę padengtą suodžiais naudojo vietoj pieštuko norimiems motyvams pavaizduoti. Tatuiravimui naudojamos adatos buvo surišamos poromis lino siūlu ir įstatomos į bambuko lazdelę. Mažu peiliu buvo suduodama  per lazdelę su adatomis suteptomis iš suodžių pagamintu pigmentu, o įrankio rankena buvo naudojama nuvalyti likusį pigmentą ir kraują. Prieš plieninėms adatoms atkeliavus į Taivaną vietiniai naudojo kalnų apelsino spyglius kaip adatas.


taivanas6 taivanas7


Kaip ir kitos pietryčių Azijos kultūros, Paivanų vyrai ir moterys tatuiravosi žiemą, tikėdami, kad sausesnio oro žaizdos sugis greičiau. Tatuiravimo ritualas buvo atliekamas tam tikslui pastatytoje lūšnelėje. Norint išvengti neprašytų svečių, prie durų buvo įsmeigiamas bambuko stiebas. Vyrai tatuiravimo metu galėdavo sėdėti atsilošę, tačiau moterys, kurioms būdavo tatuiruojamos rankos turėdavo sėdėti išsitiesusios. Kiekvienas tatuiruotės elementas būdavo tatuiruojamas iki trijų ar keturių kartų, kol pasidarydavo pakankamai ryškus. Prieš ritualą, tatuiruotės užsakovas turėdavo gyvenvietės vadui pateikti ceremoninius gėrimus, nes būtent vadas nustatydavo dieną tinkamą tatuiravimui (Krutak 2009). Aukos taip pat buvo teikiamos ir dvasioms bei protėviams. Tatuiravimo metu tatuiruotojas kramtydavo betelio riešutus ir jų sultis kartu su seilėmis tepdavo ant tatuiruojamos vietos.

Taivano moterys tatuiruodavosi rankas, nugaras, kelius ir šlaunis. Didžiąją dalį naudojamų dizainų sudarydavo linijos ir taškai. Vyrai tatuiruodavosi krūtines, nugaras, rankas, kelius ir šlaunis. Kartais buvo naudojami realistiški motyvai, pavyzdžiui žmonių galvos, žmogiškos figūros, gyvačių bei saulės motyvai. Rukai gentyje šamanės taip pat buvo moterys. Prieš tatuiruojant pirmąsias žymes, maldos ir aukos (stiklo karoliai ir betelio riešutai) buvo skiriamos dvasioms, kad šios apsaugotų tatuiruojamąjį nuo piktųjų dvasių, kurios yra sužadinamos praliejant kraują. Prieš ceremoniją buvo draudžiama turėti lytinių santykių, nebuvo galima tatuiruoti, kai gyvenvietėje yra miręs žmogus. Prieš tatuiravimą nebuvo leidžiama valgyti mėsos ir vilkėti raudonos spalvos drabužių.

Kita Taivane gyvenanti gentis, Atayalai, kaip ir Paivanai žymėdavo laimėtą kovą ir nukirsdintą priešą tatuiruotėmis. Atayalų kariai dažniausiai tatuiruodavosi kaktos sritį, smakrus ir liemenis. Kariai turintys penkias ar daugiau priešų galvų, pagal Atayalų paprotį, įgaudavo privilegiją tatuiruotis krūtinę ir plaštakas. Vienintelės mergaitės kurios galėjo tatuiruotis Atayolų gentyje buvo tos, kurios mokėjo meistriškai austi. Joms būdavo leidžiama tatuiruotis skruostus ir kitas kūno vietas. Jų skruostų tatuiruočių struktūra primena įstrižines Li genties moterų tatuiruotes. Nors Li genties moterų veido tatuiruotės yra minimalistinės, galimas daiktas, kad abi veido tatuiruočių rūšys kilo iš to paties šaltinio.


 taivanas1 taivanas2 taivanas5 taivanas4


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s