Japonija

c5b3969399063468cf23e6069069e85cTatuiravimas Japonijoje, manoma, tęsiasi nuo Jomono arba paleolito periodo (10 000 m. pr. Kr.). Kai kurie mokslininkai užsimena, kad saviti juostinio pavidalo raštai ant veidų ir kūnų iš to laikotarpio reprezentuoja tatuiruotes, tačiau toks tvirtinimas nėra vienbalsis. Seniausias rastas minėtųjų teiginių įrodymas – 5000 m. pr. Kr. ir dar ankstesnių laikotarpių kapuose surastos molinės statulėlės su dekoruotais ir raižytais veidais, kurie turėjo atspindėti ištatuiruotus. Panašu, jog tokios žymės ir tatuiravimo tradicijos galėjo būti perimtos iš kitų tuometinių kultūrų. Po to sekusiame Yayoi periode (300 m. pr. Kr. – 300 m.) tatuiruočių kompozicija buvo perimta svečių kinų. Pirmąkart japoniškos tatuiruotės paminėtos rašytiniuose šaltiniuose, kai buvo sudaryta Kinijos dinastijų istorija (maždaug 297m.). Tekstuose rašoma, jog Japonijos: ,,vyrai, jauni ir pagyvenę, visi tatuiruoja savo veidus ir dekoruoja kūnus piešiniais“. Nors buvo manoma, jog tokios tatuiruotės turi dvasinę reikšmę bei atlieka socialinio statuso simbolinę funkciją, tačiau kiniškuose raštuose šis amatas visada buvo siejamas su negatyviu kontekstu. Kinai laikė tatuiravimą barbariškumo ženklu ir naudojo tik baudimo tikslais. Kofun periode Japonijos valdovai perėmė nemažai dalykų iš Kinijos, todėl tatuiruotės ir čia pradėjo įgauti neigiamų asociacijų. Vietoj naudojimo dvasiniais ir socialiniais tikslais, jomis už bausmę buvo žymimos nusikaltėlių kūno dalys (panašiai elgtasi ir Senovės Romoje, kur vergai turėdavo tatuiruotes su įvairiais devizais, pvz. ,,aš esu vergas, pabėgęs nuo savo šeimininko“). Dėl tokios paskirties Japonijoje, kur garbė labai svarbi, tatuiruotės ilgai buvo laikomos gėdos simboliu.


JuxtapozRoninTattoo00 JuxtapozRoninTattoo01 JuxtapozRoninTattoo02 JuxtapozRoninTattoo03


XVII amžius

japoniskos-tatuiruotes-edoŠiame laikotarpyje japoniškų tatuiruočių vaidmuo buvo nepastovus. Tatuiruotės buvo visuotinai priimta koduotė, padedanti identifikuoti nusikaltėlius ir visuomenės atstumtuosius. Pastariesiems buvo tatuiruojamos rankos: kryžius – ant vidinės dilbio dalies, tiesi linija – ant išorinės. Viršutinė rankos dalis taip pat nelikdavo neliečiama. Nusikaltėliai būdavo žymimi įvairiais simboliais pagal bausmę paskirtose kūno vietose. Tačiau septyniolikto amžiaus pabaigoje situacija pakito – tatuiravimas buvo pakeistas kitomis bausmių formomis. Viena iš priežasčių – dekoratyvių tatuiruočių populiarėjimas. Nusikaltėliai pradėjo slėpti iš tatuiruotas bausmių žymes meniniais kūriniais. Čia glūdi istorinės tatuiruočių ir organizuotų nusikaltimų sąsajų šaknys. Paveikslėlyje vaizduojama kaip buvo žymimi to meto nusikaltėliai.


XVIII amžius – Japoniškos tatuiruotės Edo periode

japoniskos3Spaudos leidykloms reikėjo iliustracijų novelėms, romanams, teatrams – skelbimų spektakliams. Siekiant patenkinti šią paklausą, buvo plėtojama ksilografija – grafikos technikos, kai spaudos forma (klišė) gaunama raižant piešinį ar tekstą medyje; susidaręs reljefas tepamas dažais ir spaudžiamas prie popieriaus lapo, davusi impulsą meninės tatuiravimo amato pusės plėtotei, kuriai pamatus padėjo ksilografijos meistrai. Piešiniams į žmogaus odą patalpinti jie pasitelkė daugumą ksilografijos antspaudų kūrybos procese naudojamų įrankių – raižiklius, matavimo prietaisus ir, kas svarbiausia, unikalų tušą, žinomą ,,Nara ink“ arba ,,Nara black“ vardu. Patekęs po oda, jis įgauna melsvai žalią atspalvį. Vis dėlto, dėl stiprių ryšių su Japonijos mafija, tatuiravimas buvo smarkiai suvaržytas įstatymų kaip žalingas visuomenės moralės normoms. Tačiau tai neužkirto kelio šiai veiklai – tatuiruotės klestėjo tarp ugniagesių, darbininkų bei kitų žmonių, žemosios klasės atstovų, ar laikytų esančiais už visuomenės ribų. Ypač glaudūs ryšiai tatuiruotes siejo su Japonijos mafija – jakudza. Dėl skausmingumo, tatuiravimas buvo laikomas ištvermės išbandymu, ilgaamžiškumas laikytas visą gyvenimą trunkančio atsidavimo gaujai įrodymas, o nelegalumas šiuos žmones pavertė amžinais nusikaltėliais. Maždaug XVIII amžiaus viduryje prie tatuiruočių populiarėjimo prisidėjo kinų romano ,,Suikoden“ išleidimas. ,,Suikoden“ – tai pasakojimas apie maištingą drąsą ir vyrišką narsumą, gausiai iliustruotas ksilografiniais antspaudais, vaizduojančiais vyrus, tatuiruotus drakonais ir kitais mitiniais žvėrimis, gėlėmis, laukiniais tigrais ir religiniais motyvais, herojinėse scenose.


XIX amžius

1867m. paskutinis Japonijos Siogūnas Tokugawa Yoshinobu buvo priverstas perduoti valdžią Imperatoriui, prasidėjus Meiji restauracijai, davusiai pradžia modernios Japonijos kūrimuisi. Įstatymai, nukreipti prieš tatuiravimą, dar labiau sugriežtinti, norint apsaugoti šalies įvaizdį prieš Vakarus, nes manyta, jog su tuo susiję Japonijos papročiai gali pasirodyti barbariški ir absurdiški. Ironiška, tačiau pagal naujuosius įstatymus buvo uždrausta tatuiruoti šalies gyventojus, tuo tarpu užsieniečius – leidžiama. Geriausi meistrai, įkūrę studijas Yokohamoje, gerai pasipelnydavo iš atvykėlių jūreivių. Jų įgūdžiai buvo tokie puikūs, jog pritraukė net keletą įžymių klientų, tarp kurių – Jorko hercogas (vėliau tapęs Anglijos karaliumi Jurgiu V), Rusijos imperatoriaus Aleksandro III sūnus (vėliau tapęs Rusijos caru Nikolajum II) ir kiti Europos diduomenės atstovai.

Japonijos meistrai pogrindžio sąlygomis tęsė ir nelegalų vietinių tatuiravimą, tačiau net įpusėjus XIX amžiui, jų naudojama technika bei atliekamų tatuiruočių motyvai išliko nepakitę. Klasikiniam japoniškų tatuiruočių stiliui yra būdingos specifinės detalės, reprezentuojančios legendinius herojus, religines tezes, sukomponuotas kartu su tam tikrais simboliniais gyvūnais ir gėlėmis, bangų, debesų, perkūnijos fonu. Originalios kompozicijos, naudojamos japoniškame tatuiravime, buvo sukurtos kelių geriausių ukiyo-e (ukiyo-e – japoniškos ksilografijos darbų žanras, būdingas XVII-XX a. laikotarpiui. Atspaustuose paveikslėliuose dažniausiai buvo vaizduojami gamtovaizdžiai, istorinių pasakojimų, teatro, pramoginių kvartalų motyvai) menininkų. Didžiąją XIX a. dalį menininkai ir meistrai dirbo drauge – menininkas teptuku nutapydavo paveikslėlį ant žmogaus odos, o tatuiruotojas jį tiesiog nukopijuodavo.


XX amžius ir vėlesni šimtmečiai

japoniskos4-11936 m. kovoms įsiveržus į Kiniją, beveik visi vyrai buvo pašaukti į kariuomenę, išskyrus tatuiruotus asmenis, nes buvo laikoma, jog tai – disciplinos problema. Valdžia priėmė įstatymą galutinai uždraudžiantį tatuiravimą. Po šio įvykio meistrai turėjo dirbti slaptai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui generolas MacArthur‘as liberalizavo Japonijos įstatymus ir legalizavo tatuiravimą. Nepaisant to, meistrai tęsė amatą dažniausiai tik privačioje aplinkoje. Taip yra iki šiol. Tatuiravimas ir kitos kūno dekoravimo bei modifikavimo priemonės Japonijoje, kaip ir Vakarų pasaulyje, įgyja vis didesnį populiarumą. Plačiausias pozicijas čia užima nedidelės, ,,vienu prisėdimu“ atleikamos amerikietiško ar tribal stiliaus tatuiruotės, tačiau nuo jų neatsilieka ir atliktos sanskrito Siddham šriftu.


TEBORI

Tai tradicinis japoniškas tatuiravimas rankiniu būdu. Daugelis meistrų yra garbinami už gebėjimą sukurti tolygius spalvų tonų perėjimus, kuriuos yra sudėtinga atlikti ir mašinėle. Terminas ,,tebori“, sudarytas iš žodžių ,,te“ (,,ranka“) ir ,,hori“ arba ,,horu“ (,,išraižyti“, ,,iškalti“, ,,įbrėžti“), naudojamas apibūdinant tatuiravimo techniką, iškilusią XVIII a. pabaigoje – XIXa. pradžioje Japonijoje, kartu su profesionalių tatuiravimo meistrų pasirodymu Edo‘e (vėliau pervadintame į Tokiją).

Besimokantiems tebori vienos sudėtingiausių užduočių yra ne tik kaip taisyklingai pasigaminti reikalingus įrankius, bet ir išmokti jais naudotis, kadangi jie laikomi kitaip nei, pavyzdžiui, pieštukas. Tatuiravimui naudojamas rinkinys plieninių arba iš titanio pagamintų, vienkartinio naudojimo adatų, tvirtinamų prie medinės, bambukinės arba metalinės rankenėlės. Lazdelė su pritvirtintomis adatomis yra laikoma dešine ranka, gana atokiai nuo kūno paviršiaus. Tuo tarpu kairė ištempia tatuiruojamą odos plotą. Meistras panardina adatas į dažus ir atrėmęs tebori įrankio galą į kairės rankos nykštį, tatuiruoja sparčiais, ritmingais judesiais įspausdinėdamas smaigalius į odą. Skirtingai nuo daugelio kitų rankinio tatuiravimo metodų, naudojamų Azijoje, pavyzdžiui, tatau (tatuiravimas tradiciniais įrankiais, būdingas Taičiui) arba moko (maoriams būdingas metodas, kai tradiciniu būdu ištatuiruojamas tik veidas) šiuo atveju nėra reikalingas asistentas.

japoniskos7

Tebori skverbimosi į odą metodo principas panašus į tatuiravimo mašinėlės. Pagrindinis skirtumas – kitoks kapiliarinis odos atvėrimas. Rankinis metodas paprastai nepadaro tokios didelės žalos audiniams, kaip, kad yra įmanoma tatuiruojant elektriniu būdu. Be to, Tebori reikalingi reikmenys taip pat sterilizuojami autoklavu, todėl šiuo požiūriu, jis toks pat saugus, kaip ir pastarasis būdas. Pagrindinis tatuiravimo mašinėle privalumas, lyginant su tebori, yra tas, jog tatuiruotė padaroma žymiai greičiau. Nemažai žmonių, tatuiruotų tradiciniu japonišku būdu, teigia, jog sunku pasakyti, ar juntamas skausmas yra stipresnis, nei tatuiruojantis mašinėle, nes skausmas kitoks.


Ainu moterys

Yra žinoma, jog viena žinomiausių etninių Japonijos vietinių gyventojų grupių Ainu turėjo tatuiruočių dekoratyviniais ir religiniais tikslais tradiciją, tačiau nėra žinomas jų ryšys su tradicinių japoniškų tatuiruočių irezumi (arba horimono) plėtra.


 9b


Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s