Amerika

Šiai kultūros sričiai priskirtinos dvi valstybės – JAV ir Kanada. Nuo seno čia gyvenusias indėnų gentis per kelis šimtus metų išstūmė europiečiai. Jie atvežė krikščionišką kultūrą ir tęsė europines tradicijas. Per kelis šimtus metų išeiviai iš Europos įsitvirtino šiose žemėse. Šiaurės Amerikos gamtos sąlygos panašios į Europos. Šiaurėje gausu miškų, atšiauresnis klimatas, viduryje yra dideli žemdirbystei tinkami plotai. Naujajame pasaulyje, priešingai negu Europoje, gausu naudingųjų iškasenų. JAV ir Kanada sudaro vieną ekonominę erdvę. Aukštas šių šalių gyvenimo lygis, išplėtota paslaugų sfera ir verslai. Nuo XX a. pradžios JAV pagaminamos produkcijos ir teikiamų paslaugų visuminė vertė yra didžiausia pasaulyje.

Šiaurės Amerika

Tatuiruočių tradicijos taip pat buvo kuriamos tarp Amerikos indėnų genčių, dažnai simbolizuodavo religinę atributiką ceremonijų metu ar medalius už pergales kare. Tik vėliau tatuiruotės buvo pradėtos naudoti kaip antspaudai įamžinti nugalėtų priešų gyvybes ant savo pečių lanko, buvo norima pavaizduoti sparnus. Tai gi jaunų vyrų kūnai Indėnų visuomenėje tapo pergalių suvestinėmis. Jie iškirsdavo savo odoje žymią ir tą vietą patrindavo anglimi ar okra (dedešvos šeimos augalas su ilgomis smailiomis sėklų ankštimis, paplitęs senojo pasaulio tropikuose), taip pažymint kiekvieno nukauto kario skaičių, įvykus susigrūmimams arba reidas.


 cd1a6315f80d416ed3ff8b1f72e85005DickPape-TribalTattoo-NorthAmerica-2010ctradi_na_tional_america


Haida tatuiruotės

Kelis šimtmečius kūno modifikacijos buvo praktikuojamos įvairiuose pasaulio kultūrose, taip pat ir Šiaurės Vakarų pakrantėse – tarp Haida čiabuvių. Haida čiabuvių kultūros tradicijos pasižymėjo tokiomis kūno modifikacijomis kaip pjaustymas, kurio metu naudojant mažą gabaliuką kriauklės kiauto, aštraus kaulo ar akmens, ant lūpos buvo piešiami ornamentai, taip pat auskarų, pakabučių vėrimu, nosies marginimu įvairiais ornamentais. Tatuiruočių žymės simbolizavo, nurodė asmens statusą, dvasinį atsidavimą ir taip pat buvo laikomas žmogaus kūno dailinimu. Haida čiabuviams kūno marginimo menas buvo priemonės išreikšti individo dalyvavimą grupės veikloje, būti socialinio vieneto dalimi (t.y. kai esi individuali asmenybė, bet taip pat priklausai tam tikrai vienodą nuomonę turinčių žmonių grupei) bei kilmę. Šia prasme, tatuiruotės atliko identifikavimo vaidmenį, sujungiant asmenybės tapatybę ir dvasinius ryšius su protėviais, kilme, tradicijomis. Pagrindiniai motyvai, kurie buvo vaizduojami – paukščiai, jų plunksnos, taip pat kiti gyvūnai, jų kailio ornamentai, ar globėjų dvasios.

Tatuiruočių dizainas dažniausiai buvo paveldimas iš protėvių ir ant kūno vaizduojamas ornamentas (giminės simbolika) priklausė nuo jų kilmės. Paleontologai išskiria dvi pagrindines Haida čiabuvių grupes, kurios pagal sudėtingą klasės ir eilės fragmentų sistemą, susidaro iš dviejų pagrindinių klanų – Erelių ir Kranklių. Kiekvienas iš šių klanų turi teisę į skirtingus kilmę simbolizuojančius ornamentus, kuriuos sudaro gausybė figūrų įkvėptų iš gyvūnų pavidalų ar mitologinių šaltinių. Todėl tam tikros figūros, kurios žymi giminės vardą ar sąsają tarp jų, buvo tatuiruojamos ant tam tikrų kūno dalių, tik tiems žmonės, kuriems tie ryšiai priklausė, pašalinis asmuo negalėjo marginti savo kūno tokiomis tatuiruotėmis.


  haida haida2 haida3haida4

Iš pradžių, tatuiruotei atlikti buvo naudojami aštrūs erškėčių, žuvies stuburo ar kitų gyvūnų kaulai. Vėliau, kai varis tapo lengviau prieinamas, tatuiruočių įrankiai buvo pradėti gaminti iš metalo, kuriuos dažniausiai sudarydavo trys adatos – vidurinė adata buvo ilgiausia, nes jis buvo prijungiama prie rankenos. Prieš pradedant tatuiruoti kūną, pirmiausia būdavo nupiešiamas norimo ornamento siluetas tamsiais dažais, tik tada adatų pagalba tie dažai buvo įtrinami į odos paviršių, kad būtų išgautas norimas atspalvis. Labai retai čiabuvių vadai patys tatuiruodavosi kūną, dažniausiai tam atlikti samdydavosi kvalifikuotus, savo amatą išmanančius, artistus. Vyrams, tatuiruotės dažniausiai buvo daromos ant krūtinės, viršutinės nugaros linijoje tarp menčių, viršutinėje ir apatinėje rankų srityje, šlaunų priekyje ir kojų apačioje. Moterims, ant krūtinės, pečių, dilbių, plaštakų ir blauzdų.


Eskimai

Šv. Lauryno salos (prie Beringo jūros) gyventojai,  turi turtingą tatuiruočių meno istoriją, kuri datuojama daugiau nei 3500 metų. Šio žemyno gyventojams tatuiravimas buvo svarbi priemonė, padedanti asmenims susidoroti su atšiauria aplinka, kurioje jie gyveno ir nuraminti savo dievus. Taip pat arktinis tatuiravimas, kaip įrankis, užemė svarbią poziciją šiaurės medžiotojų-rinkėjų ekonomikoje. Tatuiravimo menas buvo praktikuojamas visose eskimų gentyse, tačiau labiausiai buvo paplitęs moterų tarpe. Moterų veidas buvo tatuiruojamas mėlynais, smulkiais dryžiais, einančiais žemyn skruostais ir aplink akis. Kaip bendra taisyklė, buvo laikomasi, kad tatuiruotes atlikdavo tik vyriausios genties moterys, kurios buvo laikomoms ekpertėmis, ir šį amatą paveldėjusios iš savo motinos ar senelės. Jų didelė patirtis kaip odos siuvėjos (kelnės, batai, valtis apima, ir t.t.), kurios metu buvo išlavintis tikslumas ir susikaupimas, palengvino tatuiruočių darymo procesą, jos sugebėdavo išgauti tikslesnius, norimus, atinkančius asmens poreikius ornamentus. Tatuiruotės dizainas paprastai buvo atliekamas iškarto, tačiau kai kuriais atvejais buvo piešiamas grubus tatuiruotės eskizas.


 5_InuitiN11Tunniittumblr_inline_nc04q11vxg1sy1jdx


Tatuiruotės buvo laikomos kanalu, padedančiu aplankyti dvasinio pasaulio esybę bei leidžiančiu, tai esybei greičiau bei patogiau pereiti iš dvasinio pasaulio į žemiškąjį. Jų įsitikinimu tatuiruotės ir kitų rūšių kūno puošmenos veikė kaip magnetai pritraukiantys dvasinę jėgą – viena jų buvo suteikta per iškilmingą, ceremoninį apdarą – antra, per išmargintą kūną. Taip pat buvo manoma, kad apvalios ornamentikos tatuiruotės aplink burną užkirsdavo kelią nelaimėms vandenyje, tokioms kaip paskendimas. Smakro tatuiruotės atliko kelis vaidmenis socialiniame kontekste. Vienas svarbiausių vaidmenų – ritualo metu taip buvo pažymimas moters subrendimas, socialine branda, pranešimas vyrams, kad moteris yra lytiškai subrendusi ir gali pradėti šeimą. Tai gi iš tatuiruotos plonos linijos ant smakro buvo laikomos vertingais rodikliais, renkantis žmoną. Pilnas linijų rinkinys simbolizavo moters gebėjimą ištverti didelį skausmą bei moters galių iš „gyvūnų“ traukos liudijimą. Smakro tatuiruotės taip pat tarnavo kaip moters apsauga per priešų antpuolius.

 eskimaieskimai3eskimai4 eskimai2


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s