Afrikos žemynas

Afrika yra vienas žemynas, tačiau jis dalomas į dvi kultūros sritis – baltosios Afrikos ir juodosios Afrikos. Juodosios Afrikos sritį apibūdina rasės ir ūkininkavimo būdas, o Islamo kultūros sritį – religija.

Juodosios Afrikos kultūros sritis

Jai priskirtina beveik visa Afrika į pietus nuo Sacharos. Gamtos sąlygos nėra palankios, nors ištisus metus šilta, bet drėgmės vienur per daug, kitur – per mažai. Ilgą laiką apie Juodąją Afriką europiečiai žinojo mažai. Tai lėmė jos geografinė padėtis: iš šiaures – milžiniška dykuma, o iš vakaru ir rytu – vandenynai. Tačiau net ir tuomet, kai ši žemės dalis tapo atvira visam pasauliui, atėjūnų tikslas veikiau buvo priešiškas nei draugiškas. Tai rodo net tris šimtus metų Juodąją Afriką buvus žmonių medžioklės vieta ir dar šimtą metų Europos šalių kolonija. Kitų kultūrų brovimasis ir su tuo susiję dideli praradimai trukdė Juodosios Afrikos tautoms perimti išorinio pasaulio laimėjimus.

 XX a. 6 dešimtmetyje prasidėjo Afrikos dekolonizavimas – kūrėsi nepriklausomos valstybes. Tačiau iki šiol dauguma Afrikos šalių tebėra ekonomiškai atsilikusios. Jose vyrauja primityvioji žemdirbystė. Šioms šalims daug socialinių problemų kelia didelis gyventojų prieauglis ir sparti urbanizacija.

Islamo kultūros sritis

Dykumos formavo musulmonų gyvenseną. Ji aprėpia Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos atogrąžų ir subtropikų dykumų klimato juostą. Iš čia kilo dvi svarbiausios pasaulio religijos: krikščionybė ir islamas. Dėl nepalankių gamtos sąlygų žmonių čia gyvenama retai. Paplitęs tradicinis klajoklinis gyvenimo būdas. Sėsliai ir tankiai gyvenama tik oazėse, kur prateka upė, yra ežeras arba gruntinio vandens. Čia plėtojama žemdirbystė. Oazės yra pirmųjų civilizacijų lopšys. Jose kūrėsi pirmieji Afrikos ir Azijos miestai, formavosi miestų kultūra. Šiuo metu visas Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos Šalis jungia islamas, lemiantis gyvenimo būdą, papročius, savitą pasaulio suvokimą.

Tūkstančius metų oazių gyventojai kovojo su klajokliais dėl vandens, derlingos žemės, naudingų iškasenų. Tarpusavio vaidai trukdė pažangai, todėl šio regiono šalys ilgą laiką buvo ekonomiškai atsilikusios. Permainos prasidėjo atradus naftos ir pradėjus ją išgauti bei eksportuoti. Todėl kai kurių islamo šalių vaidmuo pasaulio ūkyje vis labiau didėja.


Šiaurės Afrikos moterų antakių piešimo tradicijos

Šiaurės Afrikoje moterys tikėjo, kad patamsinusios akių vokus bei antakius, taip apsisaugos nuo piktosios akies žvilgsnio, taip pat užkirs kelią, perduodant piktąją akį kitam žmogui. Toks tikėjimas remiasi senosiomis tradicijomis, kai buvo manoma, kad žmogaus akys, tai sielos veidrodis, pagrindinis kelias, norint ją pasiekti. Tad moterys tamsindamos akių vokus ir antakius norėjo užkirsti kelią blogoms dvasioms, tarsi uždarant sielos duris. Taip pat buvo tikima, kad žmogus su tankiais, juodais antakiais, gali geriau matyti ryškioje šviesoje, mažiau raibsta akys ir mažesnė tikimybė, kad žiūrėdamas prisimerks. Manoma, kad tų laikų antakių tamsinimas galėjo atlikti akinių, saugančių nuo saulės spindulių, funkciją, kol buvo puoselėjamas išraiškingų antakių judėjimas.


eyebrow1eyebrow4eyebrow6 eyebrow7


Vyravo kelios antakių ryškinimo tendencijos, kai kurias paįvairindavo veido piešiniai arba kaktos taškai. Moterys dažniausiai šiai procedūrai naudodavo juodus miltelius pagamintus iš stibio ar švino sulfido. Taip pat ne retai veido puošybai naudodavo šafraną, baltąjį molį, indigo ar raudonąją ochrą. Tokios buvo pagrindinės antakių formos:

antakiu


Henna – laikinosios tatuiruotės

Henna – tai kelis šimtmečius egzistuojančios laikinų tatuiruočių darymo tradicijos. Šio proceso metu moterų kūnas, dažniausiai rankos ir pėdos, buvo marginamos specialia pasta. Užtepta, ji lėtai įsigerdavo į gilesnį odos sluoksnį ir padėdavo išgauti nuo geltonai oranžinės iki tamsiai rudos ar net vyšninės spalvos. Kūno dekoravimui naudojama pasta buvo ir iki šiol yra gaminama iš sutrinto chna augalo (Lawsonia inermis) lapų miltelių ir kitų augalinių priedų. Pasta ant odos laikoma nuo kelių valandų iki visos paros, o ją nuvalius lieka dailus piešinys, kuris laikosi nuo poros savaičių iki mėnesio.

Šiais laikais Henna dekoratyvinis kūno puošybos menas, dar kitaip vadinamas laikinomis tatuiruotėmis, pačioje pradžioje turėjo kitokią, ne vizualinę paskirtį. Ji buvo skirta natūraliam kūno aušinimui. Kelis šimtmečius žmonės, gyvenantys dykumoje ar smarkiai karščio alinamose srityse, henna naudojo savo kūnui atvėsinti, jie merkdavo savo delnus ir pėdas į chna pastą ir jai sukietėjus, kūno temperatūra sumažėdavo. Kai chna pasta sunykdavo ant kūno paviršiaus palikdavo įvairiausias žymias, tai lėmė idėjų atsiradimą, kurti dekoratyvinį kūno dizainą – chna tatuiruotę. Viena iš pagrindinių dekoratyvinių henna tatuiruočių paskirčių tapo, jaunų merginų kūnų gražinimas, švenčių ar socialinių įvykių metu, kuris jau buvo pastebėtas vėlyvajame bronzos amžiuje, gyvenvietėse prie rytinės Viduržemio jūros. Induizmo religijoje vestuvių dieną nuotakos rankos ir kojos turėdavo būti papuoštos gražiais, gana painiais Mehndi dizaino dekoratyviniais raštais. Tradicinio dizaino Mehndi tatuiruočių reikšmė gali simbolizuoti gerą bendrą jaunavedžių gyvenimą. Jų vardai gali būti paslėpti paprastame dizaine. Povai, lotoso gėlės ir drambliai yra vieni iš dažniausiai matomų simbolių Mehndi dizaino tatuiruotėse. Pasiruošimas –  nuotakos kūnas būdavo marginamas vieną dieną prieš vestuves. Henna paskirtis – nuotakos idealizavimas, jai nebuvo leidžiama dirbti prieš ir po vestuvių, kol visi raštai neišnykdavo. Be vestuvių ceremonijų, henna tatuiruotės taip pat suprantamos kaip sėkmes, meilės bei apsaugos nuo blogio simbolis. Iki šių dienų henna tatuiruotės atlieka stiprų kultūrinį vaidmenį, tokiose šalyse kaip Turkija, Irakas ir Saudo Arabija.


  12414837878314_orighenna1


Pagrindinės Henna reikšmės

 mehndi-lovebirds-300x300

Paukščių vaizdavimas – reprezentuoja būties pasiuntinius; papūgos – meilės pasiuntiniai; gulbės – sėkmes; povai – grožio.

 Shoulder-II-300x154

Gėlių motyvai – manoma, kad gėlės simbolizuoja džiaugsmą, laimę, augimą bei naują pradžią. Labai populiarus vestuvių metu. Lotoso gėlė reiškia malonę, jausmingumą, grynumą, moteriškumą ir kūrybiškumą. Vynmedžiai ir lapai rodo atsidavimą ir yra būtini vestuvių ceremonijos metu.

 1442black_henna_dfly

Drugeliai ir laumžirgiai simbolizuoja atgimimą, pokyčius, sėkmę ir vaisingumą.

 3683536146_55c6c59f28_z-300x201

Skorpionas yra meilės ir romantikos atstovas, didesnė tikimybė, kad  jos savininkas bus pašautas Amūro meilės strėles.

 henna_turtle_baby_blanket-300x300

Nuolankus vėžlio dizainas pasiūlys vaisingumą ir apsaugą.

Priklausomai nuo to, kur chna tatuiruotės daromos, jos gali atlikti kelis vaidmenis –  turintys chna tatuiruotę ant delnų, gali gauti palaiminimus ir apsaugą arba tiesiog atlikti dekoratyvinio dizaino paskirtį. Kai chna piešiamas ant kojų, tai yra laikoma stipriu dvasiniu reiškiniu, nes šie raštai jungia dvasią, protą ir kūną žemėje.


 

Skarifikavimas/Randavimas (odos randavimas sukuriant raštą)

Randavimas arba scarification – tai ornamentinių randų darymas. Šis ritualas turi ilgą istoriją, jis susijęs su pagoniškomis religijomis. Senaisiais laikais randavimu pažymima iniciacija į suaugusiųjų luomą, jais buvo ženklinami svarbiausi žmogaus gyvenimo etapai, emocinės būsenos: sielvartas arba džiaugsmas. Tokios tradicijos būdingos Australijos aborigenams, gentims, gyvenančioms prie Sepik upės Naujojoje Gvinėjoje, Afrikoje. Yra žinoma daugybė randavimo technikų. Randų piešiniai kuriami ant kūno ne tik išpjaustant kūną, tačiau ir deginant odos sluoksnius. Toks puošybos metodas vadinamas „branding“ – prideginimu. Jis kilo nuo papročio skiriamaisiais ženklais pažymėti vagis ar nusikaltėlius. Dažniausiai randas būdavo išdeginamas labai gerai matomoje vietoje, kartais nusikaltimo simbolis nurodydavo ir kaip nusižengė randuotasis. Kai kuriose kultūrose moters pasipuošimas randais reiškia jos subrendimą ir galimybę susilaukti vaikų.

Ornamentinių randų darymas nėra oficialus menas. Tai kur kas sudėtingesnis procesas nei tatuiravimas ar auskarų vėrimas. Taip pat daug skausmingesnis. Yra daugybė veiksnių, kurie lemia, ar randuotė gausis tinkama ir graži. Rezultatai yra nenuspėjami, nes „piešinio“ kokybė priklauso nuo odos tipo, pjūvio gylio, žaizdos gijimo ir prižiūrėjimo. Tai žmogaus kūnas gydamas sukuria randą, o ne jį padaręs asmuo. Be to, gydami randai yra linkę plėstis, todėl scarification dizainas yra gana primityvus – smulkios detalės gali lengvai pranykti, kol žaizda gis. Nėra lengva nuspėti galimą rezultatą. Linijinis išdeginimas – brandingas. Šių randų darymo procesas yra visiškai toks pat, kaip tas, kuris buvo naudojamas pažymėti gyvuliams. Metalo forma yra įkaitinama ugnyje ir prispaudžiama prie odos. Paprastai tokia žymė yra daroma ne visa iš karto. Pavyzdžiui, tam, kad gautum “V” formos žymę, bus prideginami du tiesaus metalo strypeliai, o ne vienas “V” formos geležies lydinys. Šaltasis brandingas. Šis retas randų darymo būdas yra lygiai toks pat, kaip ir linijinis brandingas – skirtumas tik tas, kad metalinis įrankis yra ne įkaitinamas, o ypač atšaldomas (tarkim, skystuoju azotu). Išpjaustomieji randai – cutting. Odos šalinimas. Pjaustymas linijomis padaro gana plonus randus, tad odos pašalinimas yra vienas iš būdų, kaip padaryti randą platesnį. Odos kontūrai, kurią reikės „nulupti”, yra apvedžiojami ašmenimis – išpjaunami, tada oda yra nuimama. Tokio pobūdžio randų paviršius dažniausiai yra nelygus, tačiau randas atrodo efektingiau. Afrikos gentyse randavimui naudojami ir mirusių žmonių pelenai, mylimųjų ar šeimos narių. Pelenai įauga į odą, taip visą gyvenimą likdami gyvojo kūne.


 17c9e0ef059ce2a6717900c7c4194c8a  908209110861d7399f865631113edb08
 Facial-Scarification  Scarification is used as a form of initiation into adulthood, beauty and a sign of a village, tribe, and clan.

 Priežastys dėl ko buvo atliekamas randavimas

  • Grožis – tai buvo ritualų dalis, kai buvo švenčiama lytinio subrendimo pradžia, pirmasis menstruacijos ciklas, vaiko gimimas.
  • Stiprybė ir drąsa – kuo daugiau randų turėjo, tuo buvo labiau gerbiamas savo gentyje ir už jos ribų.
  • Vaisingumas – suprantamas / vertinamas kaip moters noras / sugebėjimas turėti vaikų bei ištverti gimdymą.
  • Šeimos išdidumas – randai buvo suprantami, kaip meilės bei pagarbos išreiškimas savo artimajam.
  • Apsauga nuo mirties – buvo tikima, kad veido randavimas, padėdavo sumažinti patrauklumą mirties dvasios atžvilgiu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s